Kas gali būti geriau, už 10-ties draugų kelione jachta? Sunku sugalvoti? Mums irgi. Vienas netikėtas Kapitono skambutis ir pasiūlyta nauja kryptis ir… vualia! Po pusmečio mes jau čia – Jonijos salų rojuje.

Maršrutas:	Lefkada – Ithaca – Zakynthos – Kefalonia – Ithaca – Lefkada
Distancija:	186,4 jūrmylių
Data:	2017.08
Kaina:	apie €1200
Temperatūra:	+35 dieną, +25 naktį
Įgula:	2 paburiuojantys, 4 mėgėjai, 4 naujokai
Kapitonas:	Artūras Dovydėnas

Praėjusias porą vasarų leidome Egėjo jūros salose – Dodekaneso ir Cikladžių salynuose, todėl į Graikiją artimiausiu metu žadėjome nekelti kojos, bet užteko įvesti į google image tokius raktinius žodžius kaip – Lefkada, Zakynthos ir Ionian Islands, kitą dieną jau turėjome rezervuotą jachtą rugpjūčio nuotykiui.

Tik supraskite teisingai – 7 dienų vakarėlis nebūtinai reiškia – party hard pirato Jack Sparrow stiliumi, vakarėlis yra tada, kai puikioje vietoje yra gera draugų kompanija, aplink nerealūs vaizdai,  skanus maistas, gera muzika ir tiesiog geras vibe’as.

Graikiškos Joninijos jūros salos turi pavadinimą – Heptanese (aka septynios salos). Šį salyną sudaro – Kerkyra (aka Corfu), Paxi, Lefkada, Ithaki, Kefalonia, Zakynthos ir Kythira. Per 10 dienų aplankėm 5 salas ir davėm pažadą dar kartą čia sugrįžti. Nes kas gi gali atsispirti Graikijos žavesiui!?

Lefkada – tropinis startas

Atostogų startas – Lefkados marina, kelionė iki čia komplikuota – 5 valandų kelionė autobusu iš Atėnų arba prabangus skrydis su persėdimais į šalia esantį Pervezos oro uostą. Prieš išplaukiant spėjome pasidžiaugti Lefkados senamiesčiu, marina ir keliais barais. Internetuose rašo, kad sala garsėja paplūdimiais, gražiomis uolėtomis pakrantėmis, crystal clear water, tradiciniais kaimais ir maistu. True story!

Plaukėme su Oceanis 46 jachta, skambiu pavadinimu – Stavros tou Notou, lietuviškai – Pietų Kryžius. Šis žvaigždyno pavadinimas pasirodė labai simboliškas, kai po pirmų naktų visi supratome, kad po žvaigždėtu dangumi ant kieto denio daug komfortiškiau miegoti, nei per dieną įkaitusiose kajutėse. Rytai jachtoje tokie jaukūs! Mums pasisekė, kad kažkas viso to grožio sugebėjo nepramiegoti ir pafotografavo. Kaip jau įprasta sakyti – jachta, tai tūkstančio žvaigždučių viešbutis.

Kelionėse laivu jau antrus metus turime asmeninį Koką – Agnę, maisto blogerę (www.agneeats.com) ir puikią siūbuojančios virtuvės šefę. Gaminimo laive subtilybes plačiau aptarsiu kitame poste, tačiau galiu tik patvirtinti, jog sugriovėme mitą, jog jachtoje neįmanoma gaminti. Meniu šiemet buvo rimtas – pusryčiams kiaušinienė, blynai, makaronai su tunu, avokadu įdaryti kiaušiniai ir paprasčiausi sumuštiniai, kai visi šiek tiek tingėdavome. Na, o vakarienei valgėme – šaltibarščius, burgerius, carbonarą, daržovių troškinį, kepėme doradas, buvome numatę dar ir azijietišką troškinį bei keptas vištienos šlauneles, tačiau dėl problemų su laivo akumuliatoriumi ir silpnu šaldytuvu, dalį produktų teko tiesiog paaukoti žuvims.

Itakės mitai ir horizontai

Yra toks nerealus britas keliautojas Rod Heikell, kurio knygą “IONIAN” galima rasti beveik kiekviename Jonijos jūroje plaukiojančiame kreiseriniame laive. Knygoje labai aiškiai aprašytos salos, inkaravietės ir net geriausi salos barai. Taip pat Rod Heikell įterpia ir graikų mitus bei savas interpretacijas. Kalbant apie Itakę Rod pasėja abejonę, nes pasak įvairių šaltinių, epe aprašytos vietos labiau primena Kefaloniją, o ne Itakę. Bet kas mes tokie, kad stipriai abejotume. Nežinia, kur iš tikrųjų gimė Odisėjas, tačiau šios pakrantės tikrai įkvepiančios. Ką daugiau pamatyti Itakėje be žydrų pakrančių ir idiliškų kaimukų, informacijos nėra daug. Todėl ir mes mėgavomės įlankų romantika, taip ir neišlipę į krantą.

Zahintos karaliauja laivai, ypač nuskendę

Zahintos yra labai turistų mėgstama ir nuo jų tiesiog braškanti sala. Tiesioginiai skrydžiai ir nuostabi gamta traukte traukia turistus. Yra dvi pagrindinės salos įžymybės: Shipwreck bay ir Blue Caves.

Paklausus vietinių turizmo agentūrų kaip pamatyti įžymybės – dauguma siūlė išsinuomoti automobilį arba pirkti kruizą laivu, kuriuo patogiausia pamatyti viską vienu metu. Oh wait… pagalvojom – mes juk turim savo laivą! Taigi, Rod Heikell rekomenduotoje tavernoje  „Varkarola“ sukirtę skaniausią Jonijos jūroje žuvį, patikrinę salos naktinį gyvenimą ir užkandę sočius pusryčius leidomės į ekskursiją savu laivu.

Sudužęs laivas ir mėlynosios uolos tikrai įspūdingos. Vienintelė erzinanti detalė – aplink zujantys turistai dideliais ir mažais kateriais, jachtomis ir katamaranais. Atplaukus į reklamose puikiai išgirtą žydrą įlanką apie maudynes galima pamiršti, nes tiesiog nesaugu. Todėl šiek tiek paplaukę šiauriau radome uolomis apsuptą maža laukinį paplūdimį. Ten išmetėme inkarą ir pasilepinome egzotika. Žinoma, visos kelionės akcentas – maudynės įsikibus į švartovą ir nuleidžiamas kopėtėles, laivui plaukiant 3 mazgų greičiu. Gaivu!

Kefalonia – ežeras uolose ir graikiški šaltibarščiai

Kefalonijos uoste gyvenimas verda, o kaip kitaip – juk sezono pikas. Įplaukėme romantiškai, jau leidžiantis saulei, marinoje matėme vos du tarpukus kur galėtume įkišti savo laivo korpusą. Išmetėm inkarą, mikliai prisišvartavome ir staiga išdygo britė mojuodama rankomis ir aiškindama, kad ši vieta rezervuota. Kapitonas paprašė pateikti mokėjimo kvitą, kvito nebuvo, todėl likome ramiai nakvoti pasirinktoje vietoje, prieš tai dar sukirtę po lėkštę Koko gamintų šaltibarščių su graikišku jogurtu. Kartais uoste kaip kare – turi pakovoti už savo vietą po saule. Gerai, kad dėl šaltibarščių kovoti nereikėjo.

Ką pamatyti Kefalonijoje? Tradicinė paplūdimių – tavernų rutina mums jau buvo pabodusi, nes pamažu atėjo jausmas – kad vakar ar užvakar buvo geriau, matėm gražiau. Tačiau Kefalonija turi Melissani Lake, jis yra įtrauktas įvairiuose rinkimuose į pasaulio gražiausių ežerų 10-tuką. Vietinių klausiame – kaip ten patekti? Jie siūlo imti taxi arba plaukti laivu. Antras variantas mums patiko. Instrukcija atrodė taip: plaukite 10-15 minučių pietų kryptimi, tada pamatysite paplūdimį ir didelį medį(!), va ten meskite inkarą ir garsiąją vietą pasieksite pėsti. Plaukiame ir juokiamės – kuris gi čia tas pats didžiausias medis ir tik bum – tikrai prieš akis išdygo papludimys su velniškai dideliu medžiu. Puolėm mesti inkarą, švartavomės virve ant uolos – mediterranean style ir tūziku pasiekėm krantą. Po 10 min pėdinimo jau stovėjom eilėje prie bilietų. Melissani ežeras puikus, tikrai ne kasdieniškas reginys. Vietos jaukumą ir mistiškumą sunku įamžinti nuotraukose, dar sunkiau aprašyti žodžiais. Tai vaišinu vaizdais.

Itakė – grįžo Odisėjas, sugrįžome ir mes

Balsavome, kur norime praleisti paskutinę naktį. Kadangi Kefalonijos uoste buvo gan triukšminga, nes kitoje gatvės pusėje nuo marinos išsirikiavo didžiausi miesto barai, vienbalsiai nusprendėme miegoti laukinėje įlankoje. O tam labai patogi Itakė. Jachtos serai balsavo už Itakę, nes norėjo pakeliui pamatyti Sirenas, damos balsavo už Itakę, nes turėjo vilties sutikti šių laikų Odisėjus. Vos poros jachtų kaimynystė ir išprotėjęs cikadų orkestras buvo mūsų palydovai. Taip gera ryte neskubant pliuškentis žydroje įlankoje, šerti batonu žuvis ir pradanginti visus slegiančius rūpesčius!

Privati sala, finišas ir Bahreinos princesės dovanos

Graikija yra tuo žavi, kad niekada nežinai, ką šiandien sutiksi. Kefalonijoje šalia mūsų prisišvartavo linksmų britų pensininkų pora, keliaujanti po Jonijos jūrą su dviem labradorais. Grįždami į Lefkadą, praplaukėme privačią Scorpio salą, kuri priklausė Aristotle Onassis (beproto sėkmingam verslininkui ir Jacqueline Kennedy antrajam vyrui). Prie Scorpio salos galima išmesti inkarą ir padrybsoti ar pasimaudyti, tačiau išlipus į krantą – tuoj pat prisistato apsauga. Sustoti čia negaišome, nes iš tolo buvo aišku, kad sala ruošiasi vakarėliui.

Parplukdžius jachtą į Lefkados mariną, vyko daug laivo tikrinimo darbų. Tuo tarpu iš gretimo laivo kaimynas atbėgo pasiskolinti kamščiatraukio. Uoste laivai dūzgė kaip bitės avily, nes būtent penktadieniais kreiseriai baigia savo odisėjas ir prasideda masinis check-outas. Tarp bendro šurmulio, pradėjo sklandyti gandas, kad uoste prisišvartavo Bahreino princese. Kaip paaiškėjo kitą rytą, būtent į princesės laivą nukeliavo mūsų kamščiatraukis, o ryte jis buvo grąžintas su dovanomis – graikišku vynu ir lenkiška degtine. Tokios tos šių dienų princesės…

Korfu – mašina, bet būtinai dar grįšime prasiplaukti

Atvykimas į Lefkada buvo pakankamai varginantis, todėl grįžti į Lietuvą nusprendėme tiesioginiu skrydžiu su Small Planet Airlines iš Korfu ir tokiu būdu aplankyti dar vieną Heptanezės salą. Nuvykimas iš Lefkados į Kefaloniją kainavo vos keliasdešimt eurų ir geras 4 valandas autobuso ir kelto trynimo. Korfu senamiestis yra wow – venecijietiška architektūra ir visą parą besitęsiantis šurmulys užverbavo būtinai atvykti dar kartą. Išsinuomoję mašiną aplėkėme šiaurinę salos dalį ir kaifavome nuo vėjo, jūros ir nuostabių pakrančių kokteilio. Akys krypo į horizontą ir kažkas viduj šnibždėjo, kad nuo denio Korfu atrodytu daug gražiau. Na, ką gi, teks grįžti 🙂

Maršrutas:	Saint Martin – Grenada – Tobago Cays – negyvenamos salos – Dominika – Îles des Saintes – Saint Martin
Distancija:	800 jūrmylių
Data:	2015.03 – 2015.04
Kaina:	apie €3000
Temperatūra:	+35 dieną, +25 naktį
Įgula:	3 profesionalai, 2 mėgėjai, 10 naujokų
Kapitonas:	Linas Ivanauskas – Linkus

 

Dar vienos fantastiškos atostogos – kai didelė graži svajonė tapo nemažu išbandymu. Virš 800 jūrmylių per 9 paras, maršrutu Saint Martin – Grenada – Tobago Cays – negyvenamos salos – Dominica – Îles des Saintes – Saint Martin, startavom su 40 valandų non-stop pirmu išplaukimu, trim dieninėmis/naktinėmis vachtomis nuo 12 iki 4 ir dviem pagrindinėmis būsenomis – šlapia ir labai šlapia.

Dieną buriuoti – visiškas kaifas, nuo velniškai karštos saulės slėpiesi po ilgais rūbais, o +30 orą (kai basom ant denio eiti tiesiog neįmanoma) padeda atlaikyti švelniai dvelkiantis pasatas. Naktinis plaukimas ne mažiau egzotiškas – vienu metu gali matyti Grįžulo Ratus ir Pietų Kryžių, iš apačios į viršų pilnėjančią pilnatį, šviečiantį tarp purslų planktoną ir jei pasiseka vieną kitą nemiegantį delfiną. Tokius momentus fotografuoji mintyse ir stebi didelėm nustebusiom akim, jokie susidarę nepatogumai – nuolat šlapi ir nedžiūstantys rūbai, kiauras miegas (nuo pastovaus laivo šokinėjimo per bangas), alkis besidubliuojantis su net negalėjimu pagalvoti apie maistą, saulės nudegimai, maži ir dideli nesusigaudymai su burėmis – viskas lieka antrame plane.

Saint Martin

Saint Martin sala garsi oro uostu (SXM), kur lėktuvai leidžiasi virš turtistų pamėgto paplūdimio ir tuo, kad šiaurinė salos dalis priklauso Pranzūzijai, o pietinė – Olandijai. Šioje saloje  buvo mūsų kelionės startas, tad kol laukėme visų įgulos narių, turėjome laiko ir paturistauti. Saint Martin – nedidelė sala (mašina aplėkėme per pusdienį), čia žmonių populiacija siekia apie 80 000, o didžioji dalis vietinių dirba srityse susijusiose su turizmu.

Po 1995 ir 1999 uraganų nukentėjusi sala negali pasigirti išskirtiniu grožiu ar architektūra (tiesa, vakarinėje pakrantėje suformuotas prabangių namų kvartalas, kurį saugo aukštos neperregimos tvoros), tačiau čia galima rasti ramybę laukiniuose papludimiuose, arba pasigrožėti įspūdingomis jachtomis uoste, šalia jachtklubo.

Čia nepatyrėme kultūrinio šoko, nes atsiskaityti galėjome doleriais, susikalbėti angliškai, nors stebino gan grubus aptarnavimas, bet matyt tokios tos kurortų mados. Apsukome salą išsinuomotu automobiliu (kaina 50 – 70 eurų/dienai) papuoštu spalvotais numeriais, išbandėme garsųjį paplūdimį kylant rimtiems lėktuvams ir patekom į tikrą karšto oro ir smėlio audrą. Pasimaudę ir pasilepinę kaitra, nusiskynę papludimyje kokosą ir paragavę vietinių vaisių, grįžome į jachtą ir pradėjome ruoštis kelionei.

Tiesa, restoranai saloje brangūs – fish&chips kaina nuo 20 dolerių, o už riebų omarą tenka paploti ir apie 80 – 100 dolerių. Vidutiniuose ir prabangesniuose restoranuose visada atkreipiamas dėmesys į tinkamą aprangą (nors lauke +35, šortais ir marškinėliais apsirengę klientai čia nepageidaujami arba sutinkami aštriais žvilgsniais), užkandinėse ir baruose dress code švelnesnis.

Buriavimas

Kapitono ir daugumos sprendimu buvo nutarta pakentėti pirmas dvi paras ir plaukti Pietų kryptimi be sustojimo tam, kad vėliau galėtume trumpomis distancijomis grįžti šokinėdami kasdien vis prie kitos salos. Iki šios kelionės ilgiausias mano laikas jūroje buvo iki 6 valandų, o šį kartą laukė daugiau nei 30. Buvo neramu, nes komanda dar pakankamai svetima, nepameni vardų ir nežinia ko iš kiekvieno tikėtis. Pirma iškilusi problema buvo ta, kad iškart nepasiskirstėme rolėmis, todėl pusryčiai laive labiau priminė bado žaidynes – neturėjome koko, taip pat nebuvo atsakingo už maisto pirkimą, todėl salose romo ir čipsų buvo užperkama daugiau nei įprastų maisto produktų. Laimei, ne pavalgyti, o paburiuoti susirinkom. Vachtas kapitonas suskirstė labai palankiai, tai liūdna tikrai nebuvo – jūrų vilkai gavo šunišką – paryčių vachtą, o aš priklausiau jauniausiai komandai, kurios budėjimas prasidėdavo 12 val. ir baigdavosi 4 val., dieną ir naktį. Naktinis buriavimas ypač smagus, o kad neimtų miegas stengdavomės nuolat kalbėtis ir dalintis įvairiausiomis istorijomis. Įspūdžių plaukiant netrūko nei per vachtas, nei laisvu laiku.

Labai smagu buvo, kai tik išplaukus užkibo mahi-mahi žuvis. Ją Linkus meistriškai keliais rankų judesiais išdorojo, smulkiai supjaustytus gabaliukus apvoliojo druskoje ir pipiruose, poto suvėrė ant žilkos ir džiovino visą dieną laivo gale. Visiems tas laimikis taip kvepėjo, kad dar žalią grobį po gabaliuką visi plėšė ir ragavo. Po naktininių vachtų, liko tik plikos žilkos, visi kaltino žuvėdras…

30 valandų be kranto reiškė tiesioginį susitikimą su jūros liga. Vieniems – valandos bėgyje po išplaukimo, kitiems – naktį, nematant horizonto. Aš likau prie savo jau išmokto rėžimo – plaukiant valgyti mažai ir tik tada, kai stipriai išalksti bei daug gerti vandens. Atlaikiau puikiai, nebuvo jokio didesnio supimo ar diskomforto, žodžiu, jūra iki kelių. Jei jau atsirasdavo keistas jausmas, padėdavo – pagulėjimas ant denio arba laivo vairavimas. Tą kartą įrodžiau sau, kad kartais jūrligė yra ne laive, o galvoje.

Apie patį buriavimą galiu papasakoti mažai, kadangi tai buvo pirmieji žingsniai. Šiek tiek padėjome keliant bures (buvo įdomu išbandyti „kavamalę“, iš pradžių smagu kelti burę, poto nuo greito rankenėlių sukimo rankos medinės pasidaro…), taip pat pradinukams duodavo vairuoti arba sėdėti prie groto šoto. Visi kiti darbai buvo daugiau grupiniai ir susinchronizuoti kapitono iš anksto. Kasdien vis išgirsdavome naujų istorijų, pavyzdžiui, kaip viena įgula su kyliu pažadino miegantį banginį, bei patarimų – kaip greičiau vesti laivą.

Grenada – žalia sala su nuostabia 4 žvaigždučių marina

Jei Saint Martin saloje vietiniai atrodė išlepę, Grenadoje jie tiesiog buvo išpuikę. Kiekvienas turistas yra lyg pinigų maišas, kuris greičiausiai atvyksta čia pirmą ir paskutinį kartą. Tačiau prastą aptarnavimą atpirko pasakiškas uostas. Prisišvartavus prabangių jachtų kaiminystėje, kur ant denio šampanas liejasi laisvai, skamba gitaros ir denius blizgina tik spec.personalas. Mums, po dviejų naktų plaukimo, vien karštas dušas buvo pramoga. Labai pradžiugino naujiena, kad šalia dušų taip pat yra baseinas, restoranas, skalbykla. Tiesa, kiek neįprasta buvo vakarieniauti terasoje, kur baltų staltiesių pažadėtą prabangą nustelbė sienomis bėgioję 10 cm tarakonai. Vėliau jie mums tapo kaip uodai vasarą Lietuvoje – tik šiek tiek erzino.

Ryte išėjus iš uosto teritorijos net trys taxi – gidai siūlėsi suorganizuoti ekskursijas po salą, bet kapitonas jau buvo minėjęs ieškoti tik geltono autobusiuko. Po ilgų derybų ir vietinių išsisukinėjimų, kad tokio autobusiuko čia nėra, sulaukėme išgirto Mr. Yellow (vietiniai jį vadina Martin „Cat Eye“) – tai velniško smagumo vietinis vyrukas, visas nuo galvos iki kojų apsirengęs geltonai, nuvežė jis mus į svarbiausias salos vietas. Žinoma, kaip daugumoje turistinių salų, pirmiausia mus vežė į banką pasikeisti dolerių į Karibų dolerius, o tada aprodė pačius atokiausius salos kampelius – krioklius, apžvalgos aikšteles, žvejų įlankas, vietinę užkandinę „Good food“ (labiau food, nei good), šokolado ir romo gamyklas.

Apie salą kalba nefotošopintos nuotraukos, o pagrindinis labai įsiminęs salos bruožas – tai grenadiečių vakarojimas gatvėse. Pradėjus temti, visi čiumpa kėdes, suolelius ir įsitaiso priešais namų duris, ar ant laiptų gatvių kelkraščiuose ir užveda karštas diskusijas. Balsus peršaukia pro šalį važiuojančios ir signalizuojančios mašinos, nes jei matai pažįstamą atlekiant priešais arba sėdint kelkrašyje – nepapypinti yra baisi nepagarba.

Grenados vienas iš išskirtinių malonumų – nardymas povandeninių skulptūrų parke. Kvapą gniaužianti patirtis. Čia susidūriau su problema – nemoku plaukti, o gelbėjimosi liemenės laive – automatinės ir be reikalo jų šaudyti negalima… Bet komanda greit sugalvojo išeitį ir sukonstravo pripučiamą plaustą. Taigi, povandeninis skultptūrų parkas vis dėlto buvo patikrintas.

Rojus žemėje arba Tobago Cays

Trečią kelionės dieną kapitonas pažadėjo nuplukdyti į mažų negyvenamų salų rojų, labai pamėgtą turistų – Tobago Cays, kur galėsime kiek telpa prisivalgyti šviežių omarų, pasigrožėti smaragdinėmis lagūnomis, baltu smėliuku, koralų rifu ir paplaukioti su vėžliais. Šioje įlankoje buvome ne vieni – aplink buriavosi nemažai prabangių jachtų ir katamaranų, vandens žydrumas ir skaidrumas buvo pasakiškas. Čia viena populiariausių pramogų – nardymas su vėžliais. Nors jie nedideli, tačiau labai vikrūs ir prie žmonių, akivaizdu, pripratę. Saloje, tarp vandens nugludintų uolų ir velniško dydžio kriauklių, karaliavo krabai ir iguanos, kurios drąsiai demonstravo, kas yra tikrieji salos šeimininkai.

Nuo ankstyvo ryto aplink užinkaruotą jachtą zujo motorinės valtys ir visiems laivams siūlė šviežią žuvį, bet mus domino tik vakarienė su omarais negyvenamos salos pakrantėje (už simbolinę 35 US dolerių kainą). Jauniausias įgulos narys buvo išsiųstas padėti vietiniui negyvenamos salos šefui ištraukti narvą su vis dar judančia vakariene iš jūros dugno. Sutemus keliavome motorine valtimi į krantą, kur po lempučių girliandomis mūsų jau laukė puota. Tiesa, gavome tik po pusę omaro, bet ir tiek įveikti buvo sunku… Karališka vakarienę negyvenamoje saloje – kas gali būti geriau?

Laukinių salų tyla

Plaukiant horizonte vienas nedideles salas keitė kitos. Pakeliui į Dominiką kapitonas nusprendė mums parodyti kitokią, laukinę salą (tiksliau, laukinį iškyšulį). Nuleidome bures ramioje įlankoje. Ten mus pasitiko iš tolo šviečiantys pamirštų pastatų fragmentai, laukinės palmės ir pasakiškas saulėlydis. Pasivaikščiojome šioje saloje tik pora valandų, tačiau įspūdis prilygo geram filmui apie nuotykius negyvenamoje saloje, kai aplink tik pasakiška gamta, bangų mūša ir nei gyvos dvasios.

Dominica

Dominika (nedidelė sala, į rytus nuo pusseserės Dominikos Respublikos), atgavusi nepriklausomybę vėliau, nei Grenada bei nualinta audrų, sužavėjo žalia gamta, bananų plantacijomis ir nuostabiais kriokliais. Tačiau po turo Grenadoje, Dominika atrodė kaip antrą kartą skaitoma knyga. Gidas, puikiai kalbantis angliškai ir prancūziškai, pasipuošęs berete, visur vaikščiojo basas ir pasakojo salos isoriją. Taip pat apie prastas mokymosi sąlygas saloje bei vyraujančias madas išvykti studijuoti į Jungtines Valstijas, vėliau prašyti pilietybės ir… negrįžti. Sako, sala neturtinga būtent dėl mažėjančios populiacijos. Kita skurdo priežastis – 1978 m iškovota nepriklausomybė užrišo metropolijų nuolat teiktą paramą, ypač svarbią po įvairių stichinių nelaimių, kurios nėra retos vakariniame Atlanto pakraštyje. Žinoma, salos didžiausias pasididžiavimas – gamta. Važiuoji plerpiančiu autobusiuku, sustoji prie pakelėje esančio prekystalio, prisiperki vaisių ir sotus leki toliau. Pėdinant link krioklių gidas parodo kaip reikia be peilio išlukštenti kokosą, tada skiną kažką neaiškaus nuo medžio, duoda raugauti ir pasakoja, kaip atpažinti ar vaisiai jau prinokę.  Grįžus prie mašinų aikštelės akys nukrypsta į prekystalius – šalia rankų darbo papuošalų pardavinėjamos vanilės lazdelės. Vietinis klausia – ar esame matę kur auga vanilė? Tada braunasi pro krūmus kelkraštyje ir kviečia mus iš paskos. Mes aišku bėgam kartu ir gaunam trumpą botanikos pamoką. Pasibasčius po salą peršasi mintis, kad žalia yra nacionalinė Dominikos spalva, tada pamatau salos vėliavą ir nusišypsau – tikra tiesa – vėliava žalia, su papūga centre.

Kuo dar tikrai gali didžiuotis Karibų salų gyventojai – tai filmu „Karibų piratai“. Kai, rodos, gidas nebežino ką papasakoti – moja ranka į laukus ar bananų plantacijas ir sako, kad būtent čia yra TA vieta, kur buvo filmuojamas Jack Sparrow bėgantis ant statinės. O mes juokiamės ir pritariamai linksime galvom.

Šv. Velykos – Îles des Saintes

Dominikoje turėjome pagrindinę užduotį – nupirkti įgulai kiaušinių, nes kitą dieną Îles des Saintes turėjome švęsti šv. Velykas ir įtarėme, kad parduotuvės tądien nedirbs. Atplaukę į naują salą pradėjome ruoštis ritualui. Kiaušinių nusprendėme nedažyti, nes viskas ir taip aplink  atrodė pakankamai egzotiška. Mūsų šventiniu stalu tapo aptūptas laivo denis, kurio viduryje pagarbiai stovėjo puodas virtų kiaušinių. Taigi, kiaušiniai, vietinė ir lietuviška duona, druska bei manonezas buvo pagrindiniai ir vieninteliai šventinio stalo akcentai.

Îles des Saintes – prancūziška sala, su europietiškomis kainomis, pramogomis ir prancūzų kalba. Papludimyje angliškai bandėme klausti vietinių paauglių kur yra dušai, tačiau taip ir nepavyko susikalbėti. Baruose padavėjai angliškai užsakymus priima, tačiau tik tiek. Geriau nieko daugiau neklausti. Labiausiai įsiminusios detalės – tai dailios lagūnos, paplūdymių barai, didelė šokanti turistų, susirinkusių iš gretimų viešbučių ir laivų, masė bei gatvėmis ir papludiniais laikstančios ožkos.

Emocijos

Buriavimas yra pats patogiausias būdas keliauti salynuose, nes per trumpą laiką pamatai velniškai daug. Dauguma Karibų jūros salų yra labai panašios. Kiekvienoje jų kažką sutinki matyto, bet taip pat randi kažką naujo – gamtą, maistą, žmones. Smulkmenos prie kurių buriuojant tiesiog reikia priprasti – tai supimas, drėgmė ir sūrumas. Sunku apibūdinti kavos skonį, kai ją pasidarai ką tik jūros vandeniu išplautame puodelyje, arba tą jausmą, kai pusvalandį stovi uoste po dušu, bet vistiek jautiesi kaip gerai sūdytas kepsnys. Taigi, įsivaizduoti sunku – tai reikia patirti savo kailiu.

Ar turi svajonės kainą? Tikrai taip, tik ji ne materiali – reikia tik drąsos susitikti su savim, kitais ir stichija. Nes buriavimas su sportiniu laivu, tokiu kaip Ambersailas, labiau primena arklių sportą, nei romantišką išvyką su 14 nepažįstamų žmonių. Bet skrendant namo sutrinki, nes nežinai – ko labiau pasiilgai – minkštos lovos, karšto dušo ir komforto Lietuvoj, ar to, ką dar ryte palikai – istorinio laivo, naujų draugų ir jūreivystės pamokų iš pačių buriavimo legendų.

Maršrutas:	Lanzarote – Fuerteventura – Gran Canaria – La Palma – Tenerife
Distancija:	433 jūrmylės
Data:	2014.11.22 – 2014.11.29
Išlaidos:	apie € 1500
Temperatūra:	+25 dieną, +15 naktį
Įgula:	3 profesionalai, 2 mėgėjai, 8 naujokai
Kapitonas:	Paulius Kovas

Likus savaitei iki skrydžio Vilnius – Lanzarote darėsi vis sunkiau užmigti, jaudulys buvo kaip prieš ilgai lauktą pasimatymą. Įsivaizduoti kaip viskas bus pirmą kartą – tiesiog neįmanoma, tad nusiraminimui skaitydavau Pauliaus Kovo knygą „Gyvenimas audroje“, kad nors šiek tiek susivokčiau, kas mūsų laukia. Būtent Paulius ir buvo mano pirmosios kelionės kapitonas.

Įgulos džiaugsmui, kapitonas surengė mums įvadinę paskaitą, supažindino su laivu, įgulos nariais, kiekvienas pasiskirstėme pareigomis – kokas, žvejas, finansininkas, sekretorius, daktaras, fotografas. Buvome 10 buriavimo pradinukų (6 vyrai ir 4 damos), kurie vienas kitą matė pirmą kartą gyvenime, tačiau nujautė kad tai bus ekstremaliausias ir geriausias gyvenimo nuotykis.

Paskaitos metu įspūdingiausias Pauliaus pasakojimas buvo apie grėsmę iškristi iš laivo: kartą buvo atliktas eksperimentas – išmesta į jūrą kartoninė dėžė, plaukiant pilnomis burėmis, įgula dėžę matė 20 sekundžių, po to ji dingo bangose. Taip pat būna su iškritusiu už borto įgulos nariu. Jei plaukiama audros metu, kapitonas gali priimti sprendimą neieškoti nelaimėlio, jei gelbėjimo operacija keltų pavojų visai komandai. Likome visi stipriai nustebę, galbūt, tik tada patikėjome, kad buriavimas iš tiesų yra viena pavojingiausių sporto šakų. Bet kaip kapitonas Paulius tuomet pasakė: „Jeigu mes jaučiam baimę, reiškia pagalvosim, ką tokio padaryti, kad neatsitiktų tai, ko aš bijau“.

O dabar keliamės į Kanarus, į kiek kitokį – viskas įskaičiuota – atostogų formatą.

Kaip atrodo jachta Ambersail? 

Kai pasakiau pažįstamam buriuotojui, kad plaukiu Ambersail, jis manęs perklausė – ar tikrai žinau kas manęs laukia? Ar žinau, kad ten yra spartietiškos sąlygos? Nėra minkštų lovų, karšto vandens, įprasto dušo ar elementaraus privatumo, nes visi miega, gamina maistą, bendrauja vienoje erdvėje? O plaukiant tvarka ir rėžimas primena labiau kareivines, nei atostogas. Laive vietos yra tik svarbiausiems daiktams, bet tik laive ir supranti, kiek ne daug tau reikia.

Pirma naktis ir diena laive

Ambersail jachta mūsų laukė Lanzarotės uoste. Susirinko visa komandai ir vakarienės metu oficialiai pradėjome kelionę. Pirmąją naktį nakvojome uoste ir bandėme prisijaukinti naujų namų sienas. Įsitaisius gulte virvių traškesį ir bangų muziką girdi pirmas 3 minutes, o tada ateina saldus užsuptas miegas… Netrukdo nei raudona šviesa kajutėje, nei kitų 12 įgulos narių vaikščiojimas aplink, kalbos ar knarkimas. O ryte visiška egzotika – išlipi apsimiegojęs ant denio švintančiam uoste – aplink tyla, vandens, laivų ir virvių glostomų krantinių muzika, lengvai siūbuojantys ir žvaigždėtą dangų raižantys jachtų stiebai. Skubame pasinaudoti uosto patogumais, užkąsti ir išplaukiame atsisveikindami su uoste liekančiais kaimynais lyg su geriausiais draugais. Ausimis ir akimis gaudome buriuotojų etiketo detales.

Savo kailiu įsitikinau, kad Ambersail yra gyvas organizmas, laive visada vyksta veiksmas – kažkas miega, kažkas šalia verda arbatą ar košę, kažkas virš galvos vaikšto ir jau kelia bures. Atėjus tavo vachtai (t.y. budėjimo ant denio laikui), nelikdavo laiko mintims – noriu dar pamiegoti, pavalgyti ir panašiai. Tu keliesi neraginamas, rengiesi kartais dar drėgną šturmę (t.y. specialius neperšlampamus buriavimo rūbus), segiesi gelbėjimo liemenę ir nesvarbu ar lauke saulė ar denį plauna lietus ir bangos – tu eini užsiimti pozicijos prie gervių, vairo, ar laivo gale.

Naktinių vachtų romantika

Plaukiant labiausiai įsiminė naktinės vachtos – tos keturios budėjimo valandos, kai lieki vienas su laivu, įgula, atvira jūra ir tūkstančiais žvaigždžių… Nors artėjančios bangos būdavo gerokai virš galvos ir niekada nežinodavai – jos pakels laivą, ar jį plaus – negąsdino. O iš tolo sužibęs švyturys įgauna kitą prasmę, kai esi jūroje. Apskritai jūroje viskas atrodo kitaip – salos, kai jomis gali grožėtis per atstumą, pati beribė jūra ir galiausiai tu pats…

Naktį pajudam link Gran Kanarijos. Iš pradžių judame palei salų pakrantes, lydimi švyturių, keistas ateina suvokimas, kad šįkart švyturiai šviečia ir mums. Platėja bangos, išplaukiam į atvirus vandenis. Žvaigždės – pasakiško ryškumo ir jų tiek daug! Viena paskui kitą krenta, o mes juokiamės ir vis nespėjam galvoti norų. Jos atsispindi vandenyje, pursluose, ginčijamės – tai žvaigždės ar šviečia planktonas. Lipam į bangas šonu, greitis apie 10-12 mazgų. Pamažu bangos ima plauti denį, darosi smagiau, drėgniau, šalčiau.

Stovint prie laivo vairo aplink matai tik mėnesienoje spindinčias bangų keteras, o orientuotis kuria kryptimi plaukti padeda žvaigždės ir mėnulis. Niūriau plaukti kai debesuota ar lyja, tada sunku atskirti kur vanduo, o kur dangus. Kartais virvės traška nuo įsisiautėjusio vėjo, o kartais esant štiliui girdi delfinų tingius pliumptelėjimus kažkur visai netoliese ir nori nenori pradedi šypsotis supratęs, kad vis dėlto esame ne vieni ir turime palydą. Naktį plaukiant sušlapo kojos ir po geros valandos drėgnas šaltis ėmė smelktis per visą kūną, tuo metu vienintelis dalykas apie ką svajojau buvo nusirengti šlapius rūbus ir susirangyti miegmaišyje šiltai ant gulto. Garsiai pasvarsčiau: „jau svajoju apie gultą“ ir tokius pasvarstymus lydėjo tyla – o kaip kitaip, mūsų ant denio tuo metu buvo tik keturi ir kiekvienas gyvybiškai svarbus, jei teiktų keisti kursą, ar ištiktų koks rimtesnis netikėtumas. Atėjus kitai pamainai pasišokinėdami keliaujame ilsėtis, naktinis vakarojimas smagus, ypač kai baigiasi.

Neapsiėjome ir be nuotykių – plaukiant į burę atsimušė žuvis skraiduolė. Kiek visiems buvo džiaugsmo! Pirmiausia, dauguma buvo nematę kaip ji atrodo ir dar žinoma dėl to, kad tai buvo pirmasis mūsų kelionės laimikis, kuris po keleto greitų Linkaus rankų judesių tapo sūdyta file.

Skaniausia rytinė kava

Taigi, skaniausia rytinė kava yra ne į lovą ir ne į gultą. Išlipus ant denio pirmiausia susitvarkome bures ir tada galime ramiai pradėti galvoti apie pusryčius. Va būtent tada kava yra pati saldžiausia ir be cukraus. Save pagauni naujame rėžime – saulę palydim ir sutinkam ant denio. Neįmanoma nesišypsoti.

Kranto ilgesys

Kapitonas Paulius sakė – atvykęs į naują miestą per uostą, niekada jo nepamirši. Sunku papasakoti jausmą, kai išlipi į naują krantą –  pirmiausia dėl to, kad jis siūbuoja. Taip taip, po ilgesnio pasiplaukiojimo, siūbuoja jau ne laivas, o žemė po kojomis. Bet bendra savijauta yra kaip maža pergalė nuveikus dideli darbą. O išlipus į naują salą, kažkodėl vis tiek akys krypsta į jūrą…

Ypač nerealūs būdavo įplaukimai ir išplaukimai iš uostų, visa įgula ant denio, pasiruošusi komandoms. Visi atlieka tam tikrą vaidmenį, net jei vaidmuo būdavo – stengtis nesimaišyti po kojomis. O gyvenimas jūroje ir uostuose yra absoliučiai romantiškas. Laive patogumai buvo minimalūs, bet visi greit susigyvenome su nauja jūreiviška rutina ir po savaites tapome gerai sustyguotu mechanizmu. Sakoma, po burėmis draugystės nesuvaidinsi. Buvome per trumpai, kad pribręstume konfliktams, bet pakankamai ilgai, kad taptume draugais, kurie vieną savaitę į vienas kito rankas buvo patikėję savo gyvybę.

O kaip gi tos Kanarų salos?

Laivas yra puikiausia transporto priemonė dėl to, kad per savaitę gali aplankyti net penkias salas. Vienose nakvodavome, kitose tik praleisdavome dieną ir plaukdavome toliau. Pažinome daugiau uostus, nei pačias salas. Ilgiau užsibuvome Fuerteventuroje, kurią praminėme mėnulio sala dėl atsiveriančių dykumų, o La Palmos sala pasirodė neįtikėtinai žalia, turtinga, įdomi. Ir ne be reikalo – tai labiausiai į Vakarus nutolusi Kanarų sala, kuri tampa dažniausiu sustojimu išplaukiant ar parplaukiant per Atlantą. Kanarų salos vėlyvą rudenį atrodė labai šiltos buriavusiems Baltijos jūroje ir pakankamai žiemiškos buriavusiems Karibuose. Tačiau vienareikšmiškai – nepakartojamos.

Atradimai

Buriavimas yra puikiausia meditacija ekstremaliomis sąlygomis. Pačiose netikėčiausiose situacijose iš naujo susipažįsti su savimi, atrandi savo galimybių ribas. O tokios kelionės pabaigoje sužinai kas yra visiška laimė – tai būsena, kai viskas yra taip gražu ir taip gerai, kad net trūksta žodžių…

 Teko buriuoti su istorine jachta Ambersail? Papasakok savo istoriją!