rugpjūčio 21, 2017

Tropinė Graikija ir 7 dienų vakarėlis jachtoje

IMG_5438

Kas gali būti geriau, už 10-ties draugų kelione jachta? Sunku sugalvoti? Mums irgi. Vienas netikėtas Kapitono skambutis ir pasiūlyta nauja kryptis ir… vualia! Po pusmečio mes jau čia – Jonijos salų rojuje.

Maršrutas: Lefkada – Ithaca – Zakynthos – Kefalonia – Ithaca – Lefkada
Distancija: 186,4 jūrmylių
Data: 2017.08
Kaina: apie €1200
Temperatūra: +35 dieną, +25 naktį
Įgula: 2 paburiuojantys, 4 mėgėjai, 4 naujokai
Kapitonas: Artūras Dovydėnas

Praėjusias porą vasarų leidome Egėjo jūros salose – Dodekaneso ir Cikladžių salynuose, todėl į Graikiją artimiausiu metu žadėjome nekelti kojos, bet užteko įvesti į google image tokius raktinius žodžius kaip – Lefkada, Zakynthos ir Ionian Islands, kitą dieną jau turėjome rezervuotą jachtą rugpjūčio nuotykiui.

Tik supraskite teisingai – 7 dienų vakarėlis nebūtinai reiškia – party hard pirato Jack Sparrow stiliumi, vakarėlis yra tada, kai puikioje vietoje yra gera draugų kompanija, aplink nerealūs vaizdai,  skanus maistas, gera muzika ir tiesiog geras vibe’as.

Graikiškos Joninijos jūros salos turi pavadinimą – Heptanese (aka septynios salos). Šį salyną sudaro – Kerkyra (aka Corfu), Paxi, Lefkada, Ithaki, Kefalonia, Zakynthos ir Kythira. Per 10 dienų aplankėm 5 salas ir davėm pažadą dar kartą čia sugrįžti. Nes kas gi gali atsispirti Graikijos žavesiui!?

Lefkada – tropinis startas

Atostogų startas – Lefkados marina, kelionė iki čia komplikuota – 5 valandų kelionė autobusu iš Atėnų arba prabangus skrydis su persėdimais į šalia esantį Pervezos oro uostą. Prieš išplaukiant spėjome pasidžiaugti Lefkados senamiesčiu, marina ir keliais barais. Internetuose rašo, kad sala garsėja paplūdimiais, gražiomis uolėtomis pakrantėmis, crystal clear water, tradiciniais kaimais ir maistu. True story!

Plaukėme su Oceanis 46 jachta, skambiu pavadinimu – Stavros tou Notou, lietuviškai – Pietų Kryžius. Šis žvaigždyno pavadinimas pasirodė labai simboliškas, kai po pirmų naktų visi supratome, kad po žvaigždėtu dangumi ant kieto denio daug komfortiškiau miegoti, nei per dieną įkaitusiose kajutėse. Rytai jachtoje tokie jaukūs! Mums pasisekė, kad kažkas viso to grožio sugebėjo nepramiegoti ir pafotografavo. Kaip jau įprasta sakyti – jachta, tai tūkstančio žvaigždučių viešbutis.

Kelionėse laivu jau antrus metus turime asmeninį Koką – Agnę, maisto blogerę (www.agneeats.com) ir puikią siūbuojančios virtuvės šefę. Gaminimo laive subtilybes plačiau aptarsiu kitame poste, tačiau galiu tik patvirtinti, jog sugriovėme mitą, jog jachtoje neįmanoma gaminti. Meniu šiemet buvo rimtas – pusryčiams kiaušinienė, blynai, makaronai su tunu, avokadu įdaryti kiaušiniai ir paprasčiausi sumuštiniai, kai visi šiek tiek tingėdavome. Na, o vakarienei valgėme – šaltibarščius, burgerius, carbonarą, daržovių troškinį, kepėme doradas, buvome numatę dar ir azijietišką troškinį bei keptas vištienos šlauneles, tačiau dėl problemų su laivo akumuliatoriumi ir silpnu šaldytuvu, dalį produktų teko tiesiog paaukoti žuvims.

Itakės mitai ir horizontai

Yra toks nerealus britas keliautojas Rod Heikell, kurio knygą “IONIAN” galima rasti beveik kiekviename Jonijos jūroje plaukiojančiame kreiseriniame laive. Knygoje labai aiškiai aprašytos salos, inkaravietės ir net geriausi salos barai. Taip pat Rod Heikell įterpia ir graikų mitus bei savas interpretacijas. Kalbant apie Itakę Rod pasėja abejonę, nes pasak įvairių šaltinių, epe aprašytos vietos labiau primena Kefaloniją, o ne Itakę. Bet kas mes tokie, kad stipriai abejotume. Nežinia, kur iš tikrųjų gimė Odisėjas, tačiau šios pakrantės tikrai įkvepiančios. Ką daugiau pamatyti Itakėje be žydrų pakrančių ir idiliškų kaimukų, informacijos nėra daug. Todėl ir mes mėgavomės įlankų romantika, taip ir neišlipę į krantą.

Zahintos karaliauja laivai, ypač nuskendę

Zahintos yra labai turistų mėgstama ir nuo jų tiesiog braškanti sala. Tiesioginiai skrydžiai ir nuostabi gamta traukte traukia turistus. Yra dvi pagrindinės salos įžymybės: Shipwreck bay ir Blue Caves.

Paklausus vietinių turizmo agentūrų kaip pamatyti įžymybės – dauguma siūlė išsinuomoti automobilį arba pirkti kruizą laivu, kuriuo patogiausia pamatyti viską vienu metu. Oh wait… pagalvojom – mes juk turim savo laivą! Taigi, Rod Heikell rekomenduotoje tavernoje  „Varkarola“ sukirtę skaniausią Jonijos jūroje žuvį, patikrinę salos naktinį gyvenimą ir užkandę sočius pusryčius leidomės į ekskursiją savu laivu.

Sudužęs laivas ir mėlynosios uolos tikrai įspūdingos. Vienintelė erzinanti detalė – aplink zujantys turistai dideliais ir mažais kateriais, jachtomis ir katamaranais. Atplaukus į reklamose puikiai išgirtą žydrą įlanką apie maudynes galima pamiršti, nes tiesiog nesaugu. Todėl šiek tiek paplaukę šiauriau radome uolomis apsuptą maža laukinį paplūdimį. Ten išmetėme inkarą ir pasilepinome egzotika. Žinoma, visos kelionės akcentas – maudynės įsikibus į švartovą ir nuleidžiamas kopėtėles, laivui plaukiant 3 mazgų greičiu. Gaivu!

Kefalonia – ežeras uolose ir graikiški šaltibarščiai

Kefalonijos uoste gyvenimas verda, o kaip kitaip – juk sezono pikas. Įplaukėme romantiškai, jau leidžiantis saulei, marinoje matėme vos du tarpukus kur galėtume įkišti savo laivo korpusą. Išmetėm inkarą, mikliai prisišvartavome ir staiga išdygo britė mojuodama rankomis ir aiškindama, kad ši vieta rezervuota. Kapitonas paprašė pateikti mokėjimo kvitą, kvito nebuvo, todėl likome ramiai nakvoti pasirinktoje vietoje, prieš tai dar sukirtę po lėkštę Koko gamintų šaltibarščių su graikišku jogurtu. Kartais uoste kaip kare – turi pakovoti už savo vietą po saule. Gerai, kad dėl šaltibarščių kovoti nereikėjo.

Ką pamatyti Kefalonijoje? Tradicinė paplūdimių – tavernų rutina mums jau buvo pabodusi, nes pamažu atėjo jausmas – kad vakar ar užvakar buvo geriau, matėm gražiau. Tačiau Kefalonija turi Melissani Lake, jis yra įtrauktas įvairiuose rinkimuose į pasaulio gražiausių ežerų 10-tuką. Vietinių klausiame – kaip ten patekti? Jie siūlo imti taxi arba plaukti laivu. Antras variantas mums patiko. Instrukcija atrodė taip: plaukite 10-15 minučių pietų kryptimi, tada pamatysite paplūdimį ir didelį medį(!), va ten meskite inkarą ir garsiąją vietą pasieksite pėsti. Plaukiame ir juokiamės – kuris gi čia tas pats didžiausias medis ir tik bum – tikrai prieš akis išdygo papludimys su velniškai dideliu medžiu. Puolėm mesti inkarą, švartavomės virve ant uolos – mediterranean style ir tūziku pasiekėm krantą. Po 10 min pėdinimo jau stovėjom eilėje prie bilietų. Melissani ežeras puikus, tikrai ne kasdieniškas reginys. Vietos jaukumą ir mistiškumą sunku įamžinti nuotraukose, dar sunkiau aprašyti žodžiais. Tai vaišinu vaizdais.

Itakė – grįžo Odisėjas, sugrįžome ir mes

Balsavome, kur norime praleisti paskutinę naktį. Kadangi Kefalonijos uoste buvo gan triukšminga, nes kitoje gatvės pusėje nuo marinos išsirikiavo didžiausi miesto barai, vienbalsiai nusprendėme miegoti laukinėje įlankoje. O tam labai patogi Itakė. Jachtos serai balsavo už Itakę, nes norėjo pakeliui pamatyti Sirenas, damos balsavo už Itakę, nes turėjo vilties sutikti šių laikų Odisėjus. Vos poros jachtų kaimynystė ir išprotėjęs cikadų orkestras buvo mūsų palydovai. Taip gera ryte neskubant pliuškentis žydroje įlankoje, šerti batonu žuvis ir pradanginti visus slegiančius rūpesčius!

Privati sala, finišas ir Bahreinos princesės dovanos

Graikija yra tuo žavi, kad niekada nežinai, ką šiandien sutiksi. Kefalonijoje šalia mūsų prisišvartavo linksmų britų pensininkų pora, keliaujanti po Jonijos jūrą su dviem labradorais. Grįždami į Lefkadą, praplaukėme privačią Scorpio salą, kuri priklausė Aristotle Onassis (beproto sėkmingam verslininkui ir Jacqueline Kennedy antrajam vyrui). Prie Scorpio salos galima išmesti inkarą ir padrybsoti ar pasimaudyti, tačiau išlipus į krantą – tuoj pat prisistato apsauga. Sustoti čia negaišome, nes iš tolo buvo aišku, kad sala ruošiasi vakarėliui.

Parplukdžius jachtą į Lefkados mariną, vyko daug laivo tikrinimo darbų. Tuo tarpu iš gretimo laivo kaimynas atbėgo pasiskolinti kamščiatraukio. Uoste laivai dūzgė kaip bitės avily, nes būtent penktadieniais kreiseriai baigia savo odisėjas ir prasideda masinis check-outas. Tarp bendro šurmulio, pradėjo sklandyti gandas, kad uoste prisišvartavo Bahreino princese. Kaip paaiškėjo kitą rytą, būtent į princesės laivą nukeliavo mūsų kamščiatraukis, o ryte jis buvo grąžintas su dovanomis – graikišku vynu ir lenkiška degtine. Tokios tos šių dienų princesės…

Korfu – mašina, bet būtinai dar grįšime prasiplaukti

Atvykimas į Lefkada buvo pakankamai varginantis, todėl grįžti į Lietuvą nusprendėme tiesioginiu skrydžiu su Small Planet Airlines iš Korfu ir tokiu būdu aplankyti dar vieną Heptanezės salą. Nuvykimas iš Lefkados į Kefaloniją kainavo vos keliasdešimt eurų ir geras 4 valandas autobuso ir kelto trynimo. Korfu senamiestis yra wow – venecijietiška architektūra ir visą parą besitęsiantis šurmulys užverbavo būtinai atvykti dar kartą. Išsinuomoję mašiną aplėkėme šiaurinę salos dalį ir kaifavome nuo vėjo, jūros ir nuostabių pakrančių kokteilio. Akys krypo į horizontą ir kažkas viduj šnibždėjo, kad nuo denio Korfu atrodytu daug gražiau. Na, ką gi, teks grįžti 🙂