spalio 30, 2016

PIRMA KELIONĖ JACHTA. KANARAI.

Maršrutas: Lanzarote – Fuerteventura – Gran Canaria – La Palma – Tenerife
Distancija: 433 jūrmylės
Data: 2014.11.22 – 2014.11.29
Išlaidos: apie € 1500
Temperatūra: +25 dieną, +15 naktį
Įgula: 3 profesionalai, 2 mėgėjai, 8 naujokai
Kapitonas: Paulius Kovas

Likus savaitei iki skrydžio Vilnius – Lanzarote darėsi vis sunkiau užmigti, jaudulys buvo kaip prieš ilgai lauktą pasimatymą. Įsivaizduoti kaip viskas bus pirmą kartą – tiesiog neįmanoma, tad nusiraminimui skaitydavau Pauliaus Kovo knygą „Gyvenimas audroje“, kad nors šiek tiek susivokčiau, kas mūsų laukia. Būtent Paulius ir buvo mano pirmosios kelionės kapitonas.

Įgulos džiaugsmui, kapitonas surengė mums įvadinę paskaitą, supažindino su laivu, įgulos nariais, kiekvienas pasiskirstėme pareigomis – kokas, žvejas, finansininkas, sekretorius, daktaras, fotografas. Buvome 10 buriavimo pradinukų (6 vyrai ir 4 damos), kurie vienas kitą matė pirmą kartą gyvenime, tačiau nujautė kad tai bus ekstremaliausias ir geriausias gyvenimo nuotykis.

Paskaitos metu įspūdingiausias Pauliaus pasakojimas buvo apie grėsmę iškristi iš laivo: kartą buvo atliktas eksperimentas – išmesta į jūrą kartoninė dėžė, plaukiant pilnomis burėmis, įgula dėžę matė 20 sekundžių, po to ji dingo bangose. Taip pat būna su iškritusiu už borto įgulos nariu. Jei plaukiama audros metu, kapitonas gali priimti sprendimą neieškoti nelaimėlio, jei gelbėjimo operacija keltų pavojų visai komandai. Likome visi stipriai nustebę, galbūt, tik tada patikėjome, kad buriavimas iš tiesų yra viena pavojingiausių sporto šakų. Bet kaip kapitonas Paulius tuomet pasakė: „Jeigu mes jaučiam baimę, reiškia pagalvosim, ką tokio padaryti, kad neatsitiktų tai, ko aš bijau“.

O dabar keliamės į Kanarus, į kiek kitokį – viskas įskaičiuota – atostogų formatą.

Kaip atrodo jachta Ambersail? 

Kai pasakiau pažįstamam buriuotojui, kad plaukiu Ambersail, jis manęs perklausė – ar tikrai žinau kas manęs laukia? Ar žinau, kad ten yra spartietiškos sąlygos? Nėra minkštų lovų, karšto vandens, įprasto dušo ar elementaraus privatumo, nes visi miega, gamina maistą, bendrauja vienoje erdvėje? O plaukiant tvarka ir rėžimas primena labiau kareivines, nei atostogas. Laive vietos yra tik svarbiausiems daiktams, bet tik laive ir supranti, kiek ne daug tau reikia.

Pirma naktis ir diena laive

Ambersail jachta mūsų laukė Lanzarotės uoste. Susirinko visa komandai ir vakarienės metu oficialiai pradėjome kelionę. Pirmąją naktį nakvojome uoste ir bandėme prisijaukinti naujų namų sienas. Įsitaisius gulte virvių traškesį ir bangų muziką girdi pirmas 3 minutes, o tada ateina saldus užsuptas miegas… Netrukdo nei raudona šviesa kajutėje, nei kitų 12 įgulos narių vaikščiojimas aplink, kalbos ar knarkimas. O ryte visiška egzotika – išlipi apsimiegojęs ant denio švintančiam uoste – aplink tyla, vandens, laivų ir virvių glostomų krantinių muzika, lengvai siūbuojantys ir žvaigždėtą dangų raižantys jachtų stiebai. Skubame pasinaudoti uosto patogumais, užkąsti ir išplaukiame atsisveikindami su uoste liekančiais kaimynais lyg su geriausiais draugais. Ausimis ir akimis gaudome buriuotojų etiketo detales.

Savo kailiu įsitikinau, kad Ambersail yra gyvas organizmas, laive visada vyksta veiksmas – kažkas miega, kažkas šalia verda arbatą ar košę, kažkas virš galvos vaikšto ir jau kelia bures. Atėjus tavo vachtai (t.y. budėjimo ant denio laikui), nelikdavo laiko mintims – noriu dar pamiegoti, pavalgyti ir panašiai. Tu keliesi neraginamas, rengiesi kartais dar drėgną šturmę (t.y. specialius neperšlampamus buriavimo rūbus), segiesi gelbėjimo liemenę ir nesvarbu ar lauke saulė ar denį plauna lietus ir bangos – tu eini užsiimti pozicijos prie gervių, vairo, ar laivo gale.

Naktinių vachtų romantika

Plaukiant labiausiai įsiminė naktinės vachtos – tos keturios budėjimo valandos, kai lieki vienas su laivu, įgula, atvira jūra ir tūkstančiais žvaigždžių… Nors artėjančios bangos būdavo gerokai virš galvos ir niekada nežinodavai – jos pakels laivą, ar jį plaus – negąsdino. O iš tolo sužibęs švyturys įgauna kitą prasmę, kai esi jūroje. Apskritai jūroje viskas atrodo kitaip – salos, kai jomis gali grožėtis per atstumą, pati beribė jūra ir galiausiai tu pats…

Naktį pajudam link Gran Kanarijos. Iš pradžių judame palei salų pakrantes, lydimi švyturių, keistas ateina suvokimas, kad šįkart švyturiai šviečia ir mums. Platėja bangos, išplaukiam į atvirus vandenis. Žvaigždės – pasakiško ryškumo ir jų tiek daug! Viena paskui kitą krenta, o mes juokiamės ir vis nespėjam galvoti norų. Jos atsispindi vandenyje, pursluose, ginčijamės – tai žvaigždės ar šviečia planktonas. Lipam į bangas šonu, greitis apie 10-12 mazgų. Pamažu bangos ima plauti denį, darosi smagiau, drėgniau, šalčiau.

Stovint prie laivo vairo aplink matai tik mėnesienoje spindinčias bangų keteras, o orientuotis kuria kryptimi plaukti padeda žvaigždės ir mėnulis. Niūriau plaukti kai debesuota ar lyja, tada sunku atskirti kur vanduo, o kur dangus. Kartais virvės traška nuo įsisiautėjusio vėjo, o kartais esant štiliui girdi delfinų tingius pliumptelėjimus kažkur visai netoliese ir nori nenori pradedi šypsotis supratęs, kad vis dėlto esame ne vieni ir turime palydą. Naktį plaukiant sušlapo kojos ir po geros valandos drėgnas šaltis ėmė smelktis per visą kūną, tuo metu vienintelis dalykas apie ką svajojau buvo nusirengti šlapius rūbus ir susirangyti miegmaišyje šiltai ant gulto. Garsiai pasvarsčiau: „jau svajoju apie gultą“ ir tokius pasvarstymus lydėjo tyla – o kaip kitaip, mūsų ant denio tuo metu buvo tik keturi ir kiekvienas gyvybiškai svarbus, jei teiktų keisti kursą, ar ištiktų koks rimtesnis netikėtumas. Atėjus kitai pamainai pasišokinėdami keliaujame ilsėtis, naktinis vakarojimas smagus, ypač kai baigiasi.

Neapsiėjome ir be nuotykių – plaukiant į burę atsimušė žuvis skraiduolė. Kiek visiems buvo džiaugsmo! Pirmiausia, dauguma buvo nematę kaip ji atrodo ir dar žinoma dėl to, kad tai buvo pirmasis mūsų kelionės laimikis, kuris po keleto greitų Linkaus rankų judesių tapo sūdyta file.

Skaniausia rytinė kava

Taigi, skaniausia rytinė kava yra ne į lovą ir ne į gultą. Išlipus ant denio pirmiausia susitvarkome bures ir tada galime ramiai pradėti galvoti apie pusryčius. Va būtent tada kava yra pati saldžiausia ir be cukraus. Save pagauni naujame rėžime – saulę palydim ir sutinkam ant denio. Neįmanoma nesišypsoti.

Kranto ilgesys

Kapitonas Paulius sakė – atvykęs į naują miestą per uostą, niekada jo nepamirši. Sunku papasakoti jausmą, kai išlipi į naują krantą –  pirmiausia dėl to, kad jis siūbuoja. Taip taip, po ilgesnio pasiplaukiojimo, siūbuoja jau ne laivas, o žemė po kojomis. Bet bendra savijauta yra kaip maža pergalė nuveikus dideli darbą. O išlipus į naują salą, kažkodėl vis tiek akys krypsta į jūrą…

Ypač nerealūs būdavo įplaukimai ir išplaukimai iš uostų, visa įgula ant denio, pasiruošusi komandoms. Visi atlieka tam tikrą vaidmenį, net jei vaidmuo būdavo – stengtis nesimaišyti po kojomis. O gyvenimas jūroje ir uostuose yra absoliučiai romantiškas. Laive patogumai buvo minimalūs, bet visi greit susigyvenome su nauja jūreiviška rutina ir po savaites tapome gerai sustyguotu mechanizmu. Sakoma, po burėmis draugystės nesuvaidinsi. Buvome per trumpai, kad pribręstume konfliktams, bet pakankamai ilgai, kad taptume draugais, kurie vieną savaitę į vienas kito rankas buvo patikėję savo gyvybę.

O kaip gi tos Kanarų salos?

Laivas yra puikiausia transporto priemonė dėl to, kad per savaitę gali aplankyti net penkias salas. Vienose nakvodavome, kitose tik praleisdavome dieną ir plaukdavome toliau. Pažinome daugiau uostus, nei pačias salas. Ilgiau užsibuvome Fuerteventuroje, kurią praminėme mėnulio sala dėl atsiveriančių dykumų, o La Palmos sala pasirodė neįtikėtinai žalia, turtinga, įdomi. Ir ne be reikalo – tai labiausiai į Vakarus nutolusi Kanarų sala, kuri tampa dažniausiu sustojimu išplaukiant ar parplaukiant per Atlantą. Kanarų salos vėlyvą rudenį atrodė labai šiltos buriavusiems Baltijos jūroje ir pakankamai žiemiškos buriavusiems Karibuose. Tačiau vienareikšmiškai – nepakartojamos.

2014ambersail_sailing_s 151

Atradimai

Buriavimas yra puikiausia meditacija ekstremaliomis sąlygomis. Pačiose netikėčiausiose situacijose iš naujo susipažįsti su savimi, atrandi savo galimybių ribas. O tokios kelionės pabaigoje sužinai kas yra visiška laimė – tai būsena, kai viskas yra taip gražu ir taip gerai, kad net trūksta žodžių…

 Teko buriuoti su istorine jachta Ambersail? Papasakok savo istoriją!